Ar žinote, kokio tipo žvakės buvo naudojamos mūsų prosenelių artimųjų, draugų bei pažįstamų kapų pagerbimui?
Senais laikais, kai parduotuvėse dar nebuvo plastikinių indelių su parafinu ar LED žvakučių, žmonės nešdavo į kapines visai kitokias žvakes. Dažniausiai tai būdavo rankų darbo vaško arba lajaus žvakės, kurios buvo ne tik šviesos, bet ir pagarbos simbolis.
Vaško žvakės buvo laikomos prabangos ženklu. Jos degdavo ilgiau, skleidė malonų kvapą ir dažniausiai buvo naudojamos per didžiąsias religines šventes ar ypač svarbių žmonių atminimui. Tokias žvakes galėjo sau leisti ne visi, nes bičių vaškas buvo brangus, todėl jas dažniau nešdavo pasiturintys žmonės arba tie, kuriems mirusysis buvo itin brangus.
Tuo tarpu paprastesni žmonės dažniau naudojo lajaus žvakes – pagamintas iš gyvulinių riebalų. Jos buvo prieinamesnės, tačiau turėjo savų trūkumų – greičiau lydėsi, skleidė specifinį kvapą ir kartais net rūkavo. Nepaisant to, jos atliko savo pagrindinę paskirtį – apšviesti kapą ir simboliškai lydėti mirusiuosius jų kelyje į amžinybę.
Kai kuriuose kaimuose žmonės patys liedavo žvakes, naudodami medinius arba molinius liejimo formas. Kartais, kai nebuvo galimybės įsigyti vaško ar lajaus, į kapines būdavo nešami netgi paprasti fakelai ar mažos žibalinės lemputės. Svarbiausia buvo ne pati žvakė, o šviesa, kurią ji skleidė – tai buvo tylus maldos ir prisiminimo ženklas.
Šiandien mes kapinėse vis dažniau uždegame modernias žvakes, tačiau jų prasmė išlieka ta pati – tai pagarba tiems, kurie išėjo anksčiau už mus, ir šviesos palinkėjimas jų sieloms.
Komentarai
Rašyti komentarą